Numatoma skaitymo trukmė: 7 min.
Henrik Sproedt – medžiotojas ir inovacijų ekspertas iš Vokietijos. Dabar jis ir – „Pulsar Krypton 2 FXG50“ termovizinio priedo klipo herojus. Čia jis filmavosi su savo sūnumi Justus, nes medžioklė jų santykiuose užima ypatingą vaidmenį. Šiandien kviečiame sužinoti dar daugiau apie Henrik ir Justus ryšį, Henrik kelionę link holistinės medžioklės ir kartu pasimėgauti kadrais iš klipo filmavimo Vokietijoje.
Henrik – daugialypė asmenybė, kurią nuostabu pažinti. Jei pažiūrėtume į jo, kaip profesionalo, gyvenimo aprašymą, sužinotume, kad jis – patyręs komunikacijos dizaineris, vertinamas konsultantas su vadovavimo patirtimi, vartotojų skatinamų inovacijų ekspertas, turintis daktaro laipsnį inovacijų tyrimų srityje. Ir tai dar net ne viskas.
Pats save Henrik pristato gerokai kukliau: „Esu Henrik, esu vokietis, man 49-eri. Turiu du vaikus, gyvenu šiaurinėje Vokietijos dalyje ir esu aistringas medžiotojas.“
„Viskas prasidėjo 2005-aisiais, kai gimė mano dukra. Su žmona gyvenome Hamburge, ten dirbau konsultantu. Problema buvo tame, kad niekada nemačiau savo ką tik gimusios dukros nemiegančios, nes mano darbo dienos buvo labai ilgos. Taigi, nusprendžiau išeiti iš darbo. Su žmona persikėlėme čia, nusipirkome namą. Pagrindinė priežastis, kodėl čia atsikraustėme, buvo noras turėti daugiau laiko šeimai.“
Tai – trumpas jo pasakojimas apie tai, kaip ir kodėl su šeima atvyko į Šiaurės Vokietiją, arčiau gamtos. Tokias istorijas dabar jau girdime dažnai – atrodo, vis daugiau žmonių palieka urbanistinę aplinką dėl lėtesnio, ramesnio gyvenimo tempo ir, vis dėlto, tik maža jų dalis tampa medžiotojais. Tačiau Henrikui šis žingsnis atrodė natūralus.
Bet Henrik taip pat yra ir šeimos žmogus, kuris stengiasi puoselėti gilų, prasmingą santykį su savo vaikais ir turi tokį stiprų ryšį su gamta, kurio daugelis mūsų galėtų tik pavydėti: „Medžioklė su sūnumi ar su dukra… Viskas ten sukasi apie buvimą konkrečioje akimirkoje. O tos akimirkos, kai esi ten, kai daliniesi buvimu su tais, kuriuos myli – pasaulyje nėra nieko geresnio už tai.“
„Medžioklė nėra visų pirma apie žudymą, bent jau mano akimis“, – atkreipia dėmesį Henrik. „Dauguma nemedžiojančių žmonių galvoja, kad mes išeiname, nužodome gyvūną ir grįžtame namo. Bet medžioklė yra apie buvimą gamtoje, buvimą gamtos dalimi ir suvokimą, kad esi jos dalimi. Jai būtina pagarba.“
„Gamta ir gyvūnai mane žavėjo nuo pat mažų dienų. Kai buvau mažas, gamta buvo mūsų žaidimų aikštelė. Tuo metu gyvenome nedideliame kaimelyje.
Pirmas C64 kompiuteris ir kompiuteriniai žaidimai pasirodė, kai aš buvau maždaug devynerių. Gavosi taip, kad sukurti laužą ir žvejoti išmokau anksčiau nei sužinojau ką nors apie pikselius ir bitus. Taigi, logiška, kad, kai tik sulaukiau tinkamo amžiaus ir turėjau pakankamai pinigų, išlaikiau egzaminą ir gavau medžioklės leidimą.
Be to, net ir tada, kai mokiausi mokykloje ar universitete, urbanistinė aplinka manęs pernelyg nedomino. Žinoma, man patiko barai, kinai, muziejai ir panašiai, bet kaskart, turėdamas galimybę, važiuodavau arba į paplūdimį, kur plaukiodavau su banglente, arba kitur į gamtą, žvejoti ar, vėliau, medžioti. Man gamta buvo tikresnė, be to, ji žadino kūrybiškumą, o tai padėjo mano, kaip komunikacijos dizainerio, darbui. Pokytis tarp urbanistinių ir kaimiškų peizažų leido man nepamiršti, kuo kiekviena vieta yra ypatinga.“
„Mano patarimas sau būtų pasitikėti savo aistra labiau ir nesistengti sekti tuo, ką daro dauguma žmonių. Stengtis, kad būtum kuo labiau nepriklausomas. Niekada nepasitikėti viešuoju transportu (šypsosi). Ir prisimink, joks kelias nėra labiau nustekentas nei tas, kuriuo visi eina, kad iš taško A patektų į tašką B. Geriau pasivaikščioti ten, kur kelio nėra“
Henrik pripažįsta, kad buvimas ten, kur jokių kelių nėra, gamtoje, leidžia jam išlikti paprastam, nuolankiam, įsižeminti. Kaip ir dauguma medžiotojų, jis sako, kad suvokimas, jog esi gamtos dalis, leidžia objektyviau įvertinti save patį ir savo (ne)reikšmingumą. „Patirti, skaityti ir pajusti gamtą – tai ne raketų mokslas. Reikia tiesiog būti. Būk sąmoningas, neskubėk ir plačiai atmerk akis“, – prideda Henrik man paklausus, ar norint išlaikyti tokį gilų ryšį reikia įdėti labai daug pastangų. Dabar man jau smalsu žinoti, kaip tai atsispindi jo medžioklės filosofijoje.
Už to slypinčios aplinkybės ir vertybės skiriasi priklausomai nuo bendruomenės ir šalies, vietinės kultūros, bet saugumas, džiaugsmas ir atsakomybė, kartu su giliomis meilės gamtai šaknimis yra tai, kuo visi dalijamės.“
Savo holistiniu požiūriu į medžioklę, išvystytu per daugelį metų, Henrik dabar dalijasi ir su sūnumi. Justus mielai prisijungia prie įvairių tėvo užsiėmimų gamtoje.
„Aš ir mano sūnus dažnai į medžioklę einame kartu. Jis su manimi eidavo nuo tada, kai jam buvo ketveri, o šiemet gavo ir savo leidimą medžioti. Stengiuosi savo žinias ir požiūrį perduoti jam, kad jis atliktų savotišką stažuotę.“
Privalai išmanyti savo amatą, o šiuo konkrečiu atveju amato išmanymas reiškia, kad žinai pakankamai apie gyvūnus, kuriuos medžioji, kad galėtum juos identifikuoti. Kita dalis yra įrankių pažinimas. Reikia suprasti balistiką, reikia žinoti saugumo taisykles. Reikia mokėti šauti. Niekada negali paleisti šūvio, jei nesi visiškai tikras, kad gyvūnas – tinkamas, kad jis yra tinkamo amžiaus. Turi būti užtikrintas, kad kulka pataikys ten, kur reikia. Mes nekalbame apie antrą ar trečią šūvį; viskas turi pavykti iš pirmo karto. Vienas šūvis, vienas sumedžiotas gyvūnas – toks yra mūsų tikslas.“
Vos tik Henrik pamini įrankius, man į galvą ateina dar daugiau klausimų. Kaip toks patyręs medžiotojas nusprendžia, kurie jam tinkamiausi? Kokiais kriterijais vadovaujasi? Henrik atsako greitai: „Man svarbiausi aspektai – naudojimo paprastumas, ergonomiškumas, baterijos patvarumas (jei prietaisas – elektroninis) ir patikimumas bei patvarumas. Nenoriu žaisti su smulkmenomis.“
Kai paklausiu, ar jam svarbu, kas gamina įrankius, Henrik patvirtina, kad taip. „Man labai svarbu, iš kur prietaisas atvyksta. Kokia aptarnavimo kokybė? Ar gamintojas į mane žiūri rimtai ir yra suinteresuotas man padėti jau po to, kai jam sumokėjau? Kaip jis sprendžia problemas? Ar atvirai komunikuoja apie jas ir bando sutvarkyti, ar, priešingai, išsisukinėja kaskart, kai susimauna?“
Įdomu ir tai, kad būtent dėl pastebėtų galimybių tobulėjimui Henrik tapo „Pulsar“ ambasadoriumi. Prieš daug metų jis mums atsiuntė elektroninį laišką, kuriame detaliai aprašė savo įspūdžius apie įsigytą prietaisą. Mes pakvietėme jį aptarti pasiūlymus detaliau ir netrukus jie buvo įgyvendinti. Taigi, pastaruoju klausimu tikrai sutariame – mes taip pat tikime, kad gamintojai yra atsakingi už savo produktus ir po pardavimo, ir sunkiai dirbame, kad galėtume atsakyti už savo žodžius. Šios vertybės, kartu su meile, pagarba ir atsakomybe gamtai yra bene svarbiausi dalykai, kuriais dalijamės su Henrik ir daugybe kitų medžiotojų visame pasaulyje.
„Privalai išmanyti savo amatą. Turi būti užtikrintas, kad kulka pataikys ten, kur reikia. Mes nekalbame apie antrą ar trečią šūvį; viskas turi pavykti iš pirmo karto.“
Prieš įsigydami bet kokį naktinio ar termovizinio matymo prietaisą, įsitikinkite, kad jo naudojimas yra leidžiamas vietos įstatymų. Mūsų ambasadoriai gyvena skirtingose šalyse ir nuolat keliauja – būtent tai leidžia jiems legaliai testuoti skirtingus prietaisus. Mes jokiu būdu neskatiname ir nepalaikome mūsų gamintų prietaisų naudojimo tada, kai tai draudžia įstatymai ar kiti teisiniai aktai. Jei norėtumėte sužinoti daugiau apie eksporto ir pardavimų ribojimo politiką, kviečiame jus paspausti nuorodą, kur rasite daugiau informacijos: Eksporto ir pardavimų ribojimo politika.