Andy Buchanan
Numatoma skaitymo trukmė: 6 min.
Užaugęs Afrikos kaime, Andy Buchanan laukinę gamtą visuomet laikė savo namais. Nuo pat mažens medžioklė jam suteikė esmines gyvenimo ir išgyvenimo pamokas.
Kviečiame skaityti įspūdingą istoriją apie tai, kaip mažas berniukas išmoko medžioti iš savo tėvo ir vietinių kaimo draugų, o užaugęs tapo ne tik populiariu televizijos laidų vedėju, bet ir didvyriu, padedančiu Afrikos žmonėms gyventi gerokai saugesnį gyvenimą. Andy taip pat dalijasi mintimis apie tai, kaip termovizinės technologijos padeda palaikyti harmoningą taiką tarp žmonių ir laukinės gamtos.
Interviu
Kur užaugote ir kokia buvo jūsų vaikystė?
Aš užaugau viename iš Zimbabvės kaimo ūkių. Tėvas paskatino mane ir mano brolį tyrinėti gamtą. Laimei, ūkyje buvo daug laukinės gamtos, tad nuo pat mažens keldavomės anksti ryte ir su savo pneumatiniais arba .22 LR kalibro ginklais išsiskirdavome į skirtingas puses tyrinėti.
Tuomet besibaigiant dienai susitikdavome namuose palyginti savo trofėjų ir išsiaiškinti, kuris iš mūsų yra labiau įgudęs medžiotojas. Mūsų krepšiuose paprastai atsidurdavo tokie gyvūnai kaip maži paukščiai, perlinės vištos, uoliniai triušiai, o kartais – net ir mažos antilopės. Visus juos gamindavome ant ugnies, kuri kartu kaitindavo maudymuisi skirtą vandens katilą.
Ką jums davė šios pamokos?
Kai buvau dar visai mažas, per šias medžiokles tėvas mane išmokė skaityti gyvūnų pėdsakus ir supažindino su medžioklės etika – medžioti galima tik senus patinus, reikia visada suvartoti tai, ką sumedžioji, ir šauti į gyvūną galima tik tada, kai esi tikras, jog gali atimti jo gyvybę humaniškai.
Ar jūsų tėvas turėjo savo specifinį medžioklės būdą, kurio mokė ir jus?
Mano tėvas mums visuomet duodavo tik penkias granules arba šovinius .22 kalibro ginklui, o jei sugebėdavome grįžti nešini penkiais gyvūnais, mūsų amunicija būdavo padidinama iki šešių šovinių.
Kai jis užklupo mane besivaikantį driežą, kurį sužeidžiau savo timpa, buvau priverstas užkurti ugnį, išvirti ir suvalgyti visą roplį – pėdas, galvą, uodegą ir nagus.
Per mūsų internatinės mokyklos atostogas, kai pardavinėjome visus užderėjusius kviečius, kukurūzus ir tabaką, mano tėvas į didelius sunkvežimius sukraudavo visą stovyklavimo įrangą, ir mes šioje vilkstinėje iškeliaudavome į Zambezės slėnį medžioti stambių žvėrių, paukščių bei ieškoti galingųjų tigrinių tetrų Zambezės upėje. Būtent per šias mėnesio trukmės išvykas aš susidūriau su tikra afrikietiška medžiokle – laukine ir pavojinga.
Mano tėvas išmokė mane skaityti gyvūnų pėdsakus, visada suvartoti tai, ką sumedžioji, ir šauti į gyvūną tik tada, kai esi tikras, kad gali atimti jo gyvybę humaniškai.
Andy Buchanan
Medžioklė Afrikoje privalo turėti savo taisykles, ypatumus ir ritualus.
Kai augome ūkyje, visuomet galėdavome savo dienas leisti vietiniuose kaimuose su draugais, iš kurių labai daug sužinodavome apie jų genčių tradicijas bei įsitikinimus. Savo šaunamuosius ginklus dažniausiai palikdavome namuose ir su kaimo draugais nerdavome į krūmus, kad išmoktume taiklumo ir geriau pažintume tradicinius medžioklės būdus, pavyzdžiui, gaudykles ar spąstus. Taip pat gamindavome lipnią medžiagą, vadinamą paukščių sakais arba „Urimbu“: figmedyje išpjaudavome įpjovą, iš kurios surinkdavome išsiliejusią baltą sulą, kurią vėliau virdavome skardinėje ant ugnies. Tada šia medžiaga ištepdavome ilgą prie vandens telkinio įtaisytą pagaliuką. Bet koks ant jo nutūpęs paukštis kaipmat prilipdavo ir nebegalėdavo ištrūkti.
Daugelį šių medžioklės būdų mūsų tėvas laikė neetiškais. Labai stengėmės, kad mūsų neužkluptų – dažnai slėpdavomės ilgoje žolėje, kai išgirsdavome artėjant jo motociklą.
Interviu
O kaip jūsų medžioklė atrodo dabar?
Dabar mano medžioklė atrodo kiek kitaip. Dažnai rengiu išvykas visoje Afrikoje savo lojaliems užsienio klientams, norintiems patirti tikras laukines vietoves ir atrasti medžioklės galimybes, kurias gali pasiūlyti šis didžiulis žemynas. O laisvalaikiu padedu vietiniams kaimo gyventojams susidoroti su pasėlius naikinančiais ar žmones puolančiais gyvūnais.
Kokia jūsų mėgstamiausia medžioklės rūšis ir ką daugiausiai mėdžiojate?
Mano mėgstamiausias medžiojamas gyvūnas yra afrikinis buivolas. Identifikuoti senų buivolų, palikusius bandą vienišam gyvenimui, pėdsakus yra be galo sudėtinga, o kartu – ir apdovanojanti patirtis. Sekti šių gyvūnų trasą, užsitikrinti, kad vėjas būtų palankus, išlikti pasislėpus ir tyliai sekti šiuos nepaprastai išmintingus, galingus ir pavojingus gyvūnus yra tarsi tam tikra iššūkių lydima dovana, kurią galima tik pajusti, o ne paaiškinti. Po kelių nesėkmingų sekimų ant žemės tysantis gražus, kovose užgrūdintas senas buivolas tampa tikra šių pastangų kulminacija. Tai, kad afrikiniai buivolai Afrikoje nužudo daugiau medžiotojų nei bet kuris kitas gyvūnas, jų medžioklę taip pat daro ypatinga ir jaudinančia.
Ar termovizinės technologijos populiarios Afrikoje?
Termovizinės technologijos Afrikoje labai populiarėja – ypač dėl naujų taisyklių, leidžiančių medžioti tam tikro amžiaus ir lyties kates. Naktinė medžioklė padeda atpažinti vyresnio amžiaus gyvūnus, jų netrikdant šviesa.
Kokius „Pulsar“ įrenginius naudojate?
Man asmeniškai labiausiai patinka naudoti „Thermion“ bei „Merger“ žiūronus probleminiams gyvūnams kontroliuoti. Daugelis šių gyvūnų, pavyzdžiui, hienos, liūtai, drambliai ir begemotai sutemus puola kaimus, pasėlius ir gyvulius bei dažnai žudo žmones, bandančius apginti savo pragyvenimo šaltinį. Termoviziniai prietaisai labai palengvina taikos tarp žmonių ir laukinės gamtos palaikymą.
Probleminių gyvūnų kontrolei man asmeniškai labiausiai patinka naudoti „Thermion“ bei „Merger“ žiūronus.
Andy Buchanan
Interviu
Laukinė gamta Afrikoje susiduria su vis daugiau iššūkių. Kokį vaidmenį čia atlieka medžiotojai ir termovizoriai?
Deja, žmonės ir laukiniai gyvūnai Afrikoje sutaria nekaip, nes gyvūnai dažnai žudo žmones. Medžiotojai turi užtikrinti, kad laukinė gamta vietos žmonėms kurtų vertę. Šiuo klausimu labai svarbiais tampa medžioklės klientai. Iš tvarios medžioklės surinkti pinigai skiriami vietos bendruomenėms, kurios turi gyventi greta pavojingos laukinės gamtos. Šios lėšos užtikrina, kad kaimo gyventojai toleruotų laukinę gamtą, su kuria jie kitu atveju net nenorėtų susidurti. Vietovėse, kuriose medžiotojai neišlaikė šios pusiausvyros, išskyrus nacionalinius parkus, vietiniai kaimai visiškai išnaikino laukinę gamtą, kad galėtų saugioje aplinkoje vystyti žemės ūkį.
Sukūrėte populiarią TV laidą „Tai yra Afrika“, kurioje dalinatės savo medžioklės istorijomis. Kokia sėkmės istorija už to slypi?
Mano „YouTube“ kanalas ir TV laida „Tai yra Afrika“ padeda paaiškinti medžioklės vaidmenį išsaugant Afrikos laukines erdves. Ši laida tapo itin populiaria dėl žinių, kuriomis dalinuosi, ir kurias sukaupiau per savo gyvenimą Afrikoje.
Kokį patarimą duotumėte jaunesniam sau?
Jei galėčiau ką nors patarti savo jaunesnei versijai, tai būtų sekti savo pašaukimu saugoti šios planetos gamtą. Manau, kad tai labai svarbu mūsų ateičiai ir gerovei.
Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai eitų tuo pačiu keliu kaip jūs?
Mano sūnus neseniai man pasakė, jog planuoja būti laukinės gamtos biologu, nes nori apsaugoti miškus ir juose gyvenančius gyvūnus. Planuoju jam perduoti visas turimas žinias, kad jis suprastų šios užduoties sudėtingumą, kurio taip dažnai nepastebi „klaviatūros kariai“, prašantys uždrausti medžioklę, kad išgelbėtų gyvūnus, nors iš tiesų medžioklė atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį išsaugant laukinę Afrikos gamta.
Prieš įsigydami bet kokį naktinio ar termovizinio matymo prietaisą, įsitikinkite, kad jo naudojimas yra leidžiamas vietos įstatymų. Mūsų ambasadoriai gyvena skirtingose šalyse ir nuolat keliauja – būtent tai leidžia jiems legaliai testuoti skirtingus prietaisus. Mes jokiu būdu neskatiname ir nepalaikome mūsų gamintų prietaisų naudojimo tada, kai tai draudžia įstatymai ar kiti teisiniai aktai. Jei norėtumėte sužinoti daugiau apie eksporto ir pardavimų ribojimo politiką, kviečiame jus paspausti nuorodą, kur rasite daugiau informacijos: Eksporto ir pardavimų ribojimo politika.