Medžioklė prasideda
Vakar jį pamatėme. Jis – tai kudu patinas, kurį sumedžioti bandys Freya. Iš pradžių pastebėjome jį už 100 metrų. Po to kai Freya ir Mel, mūsų profesionalus medžiotojas, užėmė poziciją, gyvūnas pasitraukė, tad Freya negalėjo tinkamai nusitaikyti ir pirmąją progą teko paleisti. Su žiūronais sekėme kudu kylantį į kalną, kur jis dingo mums iš akių. Dar kelias valandas jo ieškojome, bet, deja, nesėkmingai.
Jei būtume turėję termovizinius žiūronus, pavyzdžiui, „Merger LRF XQ35“, paieška tikrai būtų buvusi sėkmingesnė. Bet jų neturėjome, išaušo nauja diena ir mes vėl pasileidome į pilkojo Afrikos vaiduoklio paieškas.
Senasis kudu jau laukia mūsų
Šiandien praleidome visą dieną ieškodami jo – ypatingojo kudu patino, kurį vakar pastebėjome. Kai „Orange River Hunting & Safari’s“ pasakė, kad turi numatę konkretų gyvūną mano žmonai, mums abiem buvo sunku suprasti, kuo jis toks ypatingas. Kol vakar nepamatėme jo krūmuose. Šis kudu patinas turėjo itin plačius ragus – jie augo ne tik aukštyn, bet ir į šonus. Akivaizdu, kad tai – vyresnio amžiaus kudu.
Pusantros valandos praleidome važinėdami po didžiulę teritoriją, kur, Mel įsitikinimu, gyveno šis patinas. Bet daug gyvūnų nesutikome – atrodė, kad jie dar neprabudę. Juk ir saulė dar nebuvo pilnai patekėjusi.
Nusprendėme sustoti ir išlipti iš džipo – kol gyvūnai atsibus, galėsime nuveikti ką nors kito. Ieškojome pėdsakų ir bandėme nustatyti, kam jie priklauso. Pėdsakai visada mus nustebina – jie niekada nebūna tokio dydžio, kokio tikėjomės: visada didesni arba mažesni.
Tada, ant mums iš kairės stūksančios kalvos, pamatėme dvi kanas. Čia taip pat buvo ir kelios galvijinės antilopės bei šokliosios gazelės. Nusprendėme šiek tiek stabtelėti ir pakeisti planą, kadangi kitu atveju laiką leistume tiesiog važinėdami.
Bandysime pamatyti daugiau kanų bei antilopių – Mel sako, kad jam reikia mėsos ir odos. Jeigu ką, galima ieškoti ir šokliųjų gazelių – jų populiaciją čia atkurti buvo nuspręsta dėl gepardų. Mūsų planams tai puikiai tinka, ypač turint omenyje, kad ką tik visus tris gyvūnus matėme, ir mes greitai pajudame kalvos link, kad jie per toli nenubėgtų.
Kai pasiekiame kalvos viršūnę, visi gyvūnai jau dingę.
Sutariame toliau sekti kanos pėdsakais. Lipame į kalvas, leidžiamės nuo jų vėl ir vėl, bet nebematome nei kanų, nei antilopių, nei gazelių. Einame, einame ir einame, kol staiga Freya kažką akies krašteliu pastebi. Sustojame. Tai šoklioji gazelė stebi mus nuo kalvos viršūnės, nutolusi per maždaug 300 metrų. Situacija mums pasirodo šiek tiek juokinga – dabar jau mes esame stebimieji. Vėl pagalvoju, kad termovizinis monoklis ar žiūronai čia tikrai pasitarnautų, nes galėtume lengviau aptikti gyvūnus šioje didelėje teritorijoje.
Jau beveik metas pietums ir mes keliaujame atgal į savo namelį. Pradedame atpažinti vietas, pro kurias važiuojame. Jausmas beveik kaip namuose, ir jis tikrai nuostabus. Paskutinis posūkis ir atsiduriame ant tiesaus žvyrkelio, kuris mus nuves iki namo, kuriame apsistojome.