Jon’as Runar’as Gudjonssons’as
Nuotraukos:
Jón Rúnar Guðjónsson
Užaugintas atšiaurių Islandijos vėjų ir bekraščių ledynų, nuo vaikystės tyrinėjęs kalnus ir laukinę gamtą, paauglystėje miegodavęs ant sniego ar bet kur, kur būdavo galima rasti užuovėją nuo ledinio šalčio, o vėliau ėmęsis fiksuoti laukinį grožį kaip fotografas ir grafikos dizaineris, Jon’as Runar’as Gudjonssons’as gali papasakoti ne vieną įtraukiančią istoriją. Ir kiekviena jų nuneša gerokai toliau nei siekia šio islando medžioklės plotai.
Interviu
Užaugus vikingų kraštuose, medžiotojo instinktas jums, ko gero, įgimtas?
Tikrai taip, būti gamtoje, suprasti ją ir stebėti stichiją man yra visiškai natūralu. Ko gero, mes, islandai, tai paveldime kartu su motinos pienu.
Būdamas vaikas jau nemažai išmaniau apie gamtos pasaulį – mokėjau pajusti ją, atsilaikyti prieš atšiaurius vėjus ir stingdantį šaltį, pažinti savo kūno ribas.
Jon’as Runar’as Gudjonssons’as
Tikriausiai ir vaikystėje vietoj pasakos prieš miegą jums tekdavo klausyti istorijų apie medžioklę?
Tiesą sakant, mūsų šeimoje esu pirmas medžiotojas. Tarp mūsų nemažai gamtos ir kalnų mylėtojų, keliautojų, žygeivių, bet tikrų medžiotojų – ne. Artimiausias žmogus – patėvis, kuris kartais medžiodavo žąsis. Jis pirmasis ir supažindino mane su medžiokle. Būdamas 11-os kartu su juo pradėjau medžioti paukščius. Pirmasis mano laimikis buvo mažas baltasis tetervinas. Iki šiol prisimenu, kaip pamačiau jį besislepiantį sniege, kaip paleidau pirmąjį šūvį.
Kai mintimis grįžtate į anuos laikus ir matote save, dar visai vaiką, tykantį sniege, kokie prisiminimai iškyla, koks tai buvo jausmas?
Laipiodavau po kalnus rinkdamas mėlynes nuo maždaug penkerių, tad tetervinų medžioklė man buvo toks pat nuotykis, tik rankose jau nešiausi šautuvą. Buvo smagu kopti aukštyn ir, grįžus su laimikiu, namuose ruošti gardų maistą.
Būdamas vaikas jau nemažai išmaniau apie gamtos pasaulį – mokėjau pajusti ją, atsilaikyti prieš atšiaurius vėjus ir stingdantį šaltį, pažinti savo kūno ribas. Man patikdavo vienam klajoti po apylinkes, tik visuomet privalėjau kam nors pasisakyti, kur išeinu, kad būtų galima mane rasti, jei įvyktų nelaimė ar susižaločiau. Gamta įaugusi į mano kraują. Būdamas joje visada jaučiausi ir vis dar jaučiuosi harmonijoje su savimi.
Kur Islandijoje užaugote? Kokie vaizdai išlikę atmintyje iš tų laikų?
Užaugau nedideliame uostamiestyje Hafnarförður’e, nuo sostinės Reikjaviko nutolusiame maždaug 10 km į pietus. Mano namus supo nedideli kalneliai (Danijoje juos vadintų kalnais). Ten turėjau savo mėgstamiausią ežerą, kalnus, lavą ir akmenis, su kuriais mėgdavau žaisti. Galėdavau važinėtis dviračiu, eiti pasivaikščioti po laukinę gamtą ar tiesiog kopti į kalnus vos kirtęs namų slenkstį. Tėvai visą dieną dirbdavo, o aš klajodavau po apylinkes – vienas ar su draugais. Nedaug matydavomės ir per tris vasaros atostogų mėnesius, nes tais laikais islandų vaikai turėdavo padėti vietos žvejams doroti žuvį.
Tai, ką pasakojate, skamba lyg skyrius iš nuotykių knygos.
Taip ir yra! Mūsų vaikystė buvo kitokia. Niekas neturėjo mobiliųjų telefonų, niekas mūsų, vaikų, nekontroliavo. Bet mes visi gerai žinojome, kas yra šaltis, lietus ir vėjas. Žinojome, kad jei ryte neužsivilksime tinkamų drabužių, popietę jau greičiausiai būsime sušalę ar kiaurai permirkę lietuje. Taip mes mokėmės gyvenimiškų pamokų ir skaityti debesis. Juk neturėjome jokių orų prognozių programėlių – tiesiog sekėme gamtos ženklus.
Nedaug kas pasikeitė ir suaugus, tiesiog ėmiau kopti į aukštesnius kalnus ir beveik visada su savimi pasiimu šautuvą. Tą pat darau ir Danijoje, kur persikrausčiau prieš porą dešimtmečių. Tiesiog prisitaikiau prie kitos šalies ir atradau savų būdų nenutolti nuo gamtos. Vis dar ieškau ramybės, mėgstu stebėti ir tyrinėti laukinės gamtos galią. O savo medžioklės plotuose Švedijoje iki šiol neturiu įsirengęs jokio namelio, dažniausiai miegu hamake ar tiesiog ant žemės, visai kaip vaikystėje.
Vėliau, jau suaugęs, medžiodamas apkeliavote nemažai šalių. Nors kiekviena patirtis skirtinga, tačiau vargu, ar kuri iš jų prilygtų poliarinių lapių medžioklei gimtojoje Islandijoje, tiesa?
Esu medžiojęs Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Laplandijoje ir kituose regionuose. Tačiau jūs teisi, poliarinių lapių medžioklė Islandijoje išties skiriasi nuo lapių medžioklės bet kur kitur – Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje ar Anglijoje. Mūsų šalies vyriausybė prašo medžiotojų prižiūrėti lapių populiaciją, net moka atlygį už lapės uodegą. Taip yra todėl, kad be galo svarbu reguliuoti šių gyvūnų kiekius, kitaip lapės išnaikintų ištisas retų paukščių, tokių kaip paprastosios gagos, poliarinės žuvėdros ar laibasnapiai narūnėliai, kolonijas. Šie paukščiai yra įtraukti į nykstančių rūšių sąrašus, nes ten, kur jie daugelį metų sukdavo lizdus, žmonės ėmė statyti namus ir įvairias konstrukcijas. Tad dabar mūsų pareiga apsaugoti šiuos paukščius nuo plėšrūnų.
Interviu
Kodėl nusprendėte persikelti gyventi į Daniją?
Islandiją palikau prieš 20 metų, supratęs, kad Danijoje ir kaimyninėje Švedijoje daug geresnės sąlygos medžioklei. Mėgstu pajuokauti, kad tikroji priežastis, kodėl persikėliau iš vienos šalies į kitą, yra Danijoje gaminamas mano mėgstamiausias alus. Islandijoje jo galima įsigyti tik kartą per metus – savaitę prieš Kalėdas. O ir mano mėgstamiausią cigarų rūšį gamina būtent danai. Pamaniau, kad tai dvi pakankamai svarios priežastys pakeisti šalį…
Kaip dažnai išsiruošiate medžioti? Ne alaus, žinoma.
Priklauso nuo aplinkybių. Pastaraisiais metais medžiojau kiek mažiau dėl su pandemija susijusių kelionių ribojimų. Sugriuvo nemažai planų – dar iki pandemijos buvau suplanavęs medžioklę Vokietijoje, Airijoje ir Anglijoje. Visas jas teko atšaukti. Nors to, ko gero, nebepakartočiau, iki pandemijos medžiojau 110 dienų per metus! Žinoma, įskaitant kelionės laiką. Pavyzdžiui, kai keliavome į Laplandiją medžioti briedžių, teko automobiliu įveikti 1700 km pirmyn ir tiek pat atgal, tačiau vis tiek tai vadinu septynių dienų medžiokle – juk per tą laiką nieko daugiau ir neveikiau.
Dabar mano aistrą medžioti kiek apribojo praėjusį pavasarį patirtas širdies smūgis. Gyvenimas tik pamažu pradeda grįžti į senas vėžes – pamedžioti išsiruošiu kas porą savaičių. Tikiuosi, netolimoje ateityje pavyks gerokai dažniau.
Kodėl apskritai medžiojate? Kas medžioklėje jums teikia daugiausiai malonumo?
Paprasčiausia būtų atsakyti: nes myliu gamtą. Tą meilę suprantu kaip būtinybę bendradarbiauti su gamta. Mes, žmonės, esame valdančioji šios planetos rūšis. Kiekvieną kartą, kai nutiesiame naują kelią ar kažką gamtoje pakeičiame, kartu keičiame ir kitų rūšių gyvenimą. Štai kodėl privalome tas rūšis apginti ir užtikrinti, kad jos neišnyktų.
Medžiodamas ne visada šaunu į kiekvieną gyvūną, kurį pamatau. Apskritai medžioti išsiruošiu tik tada, kai ištuštėja šaldytuvas ar kai kas nors rengia vakarėlį ir paprašo kokybiškos stirnienos ar šernienos. Visada tvirtai laikausi taisyklės – pirmiausia medžioju pačius silpniausius žvėris, tuos, kurie greičiausiai vis tiek neišgyventų per žiemą.
Pagalba gamtai pasirenkant tam tikrus sprendimus ir kartu besimėgaujant gamtos teikiamomis gėrybėmis yra mano būdas išreikšti meilę ir pagarbą. Esu savo akimis matęs, kas nutinka, kai žmogus ilgesnį laiką palieka laukinę gyvūniją tvarkytis pačią. Kartą nuvykome medžioti į vietovę, kur maždaug 20 metų nebuvo įžengusi žmogaus koja. Labai greitai pamatėme, kad visos ten gyvenančios lapės yra sergančios. Miške nebuvo likę nei stirnų, nei šernų. Pradėjus eliminuoti sergančias lapes, pamažu gyvūnų populiacija ėmė stiprėti ir sveikti, į mišką sugrįžo stirnos, šernai, net lūšys ir pumos. Man tai buvo pats geriausias įrodymas, kaip žmogaus įsitraukimas ir nesveikų gyvūnų eliminavimas gali atnešti puikių rezultatų.
Įdomu, koks jūsų požiūris į medžioklės skeptikus? Ko gero, keliaudamas po pasaulį sutikote ne vieną jų?
O, sutinku daugybę skeptikų! Manau, dialogas yra be galo svarbus. Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog atimti gyvūno gyvybę nereiškia griauti gamtą – mes, medžiotojai, padedame išlikti sveikiesiems, kad ateityje jie galėtų atsivesti tokių pat sveikų palikuonių. Man svarbu žinoti ir tai, iš kur atkeliauja mėsa, kurią valgau. Net mano širdies draugė liovėsi maitintis tik vegetarišku maistu, kai kartą pakviečiau ją vakarienės ir patiekiau namuose ruošto maisto iš laukinės mėsos. Tas maistas tiesiog buvo be galo skanus!
Tiesa ir tai, kad vegetariškas maistas taip pat išstumia gyvūnus iš jų gyvenamų teritorijų. Juk kiekvienas ryžių ar javų grūdas turi kažkur užaugti, vadinasi, gyvūnai, kurie buvo pratę gyventi toje teritorijoje, privalo pasitraukti kitur. Tad ekologiškų produktų auginimas kartais atima daugiau gyvybių nei medžiotojai. Kiekvienas gyvas organizmas turi teisę būti ten, kur jam patinka.
Nepamirškime ir to, kad augindami naminius gyvūnus – kates ar šunis – šeriame juos daugiausia mėsišku maistu. Turiu puikiai išlavintą uoslę ir atpažįstu negyvo žvėries kvapą. Užėjęs į gyvūnų parduotuvę, iškart pajuntu stiprų mirties kvapą.
Bėgant laikui supratau, kad dialogas tiesiog neįmanomas su užkietėjusiais medžioklės priešininkais, vadinamaisiais sabotuotojais, kurių judėjimas itin stiprus Anglijoje ir vis stiprėja Švedijoje. Kita vertus, užkietėjusių medžioklės šalininkų mąstymas labai panašus. Nė viena radikali grupė nesuteikia šanso sveikam dialogui, kuris padėtų rasti geriausią sprendimą, kad visos rūšys, įskaitant žmones, ateityje gyventų darnoje su gamta. Mano manymu, turėtume būti atviri naujoms idėjoms, palaikyti dialogą ir būti pasirengę mokytis iš kitų. Tiesą sakant, mano paties požiūris į vegetarišką maistą stipriai pasikeitė per pastaruosius metus. Dabar mano mityba kur kas įvairesnė. Kartą ar du per savaitę valgau vegetarišką maistą, bet taip pat mėgaujuosi žuvies ir mėsos patiekalais. Mitybos grandinėje esu kažkur per viduriuką – nuolat klausau, mokausi ir vertinu visas naujas idėjas.
Ar turite asmeninių medžioklės ritualų?
Man be galo svarbu atiduoti gyvūnui pagarbą. Niekada nelipu ant gyvūno, nesielgiu su juo nepagarbiai. Jaučiuosi dėkingas gamtai, kad atidavė man jo gyvybę. Rankomis paliečiu gyvūną, kad pajusčiau jo raumenų jėgą. Ištyrinėju vidaus organus – man tai pasako, kokį gyvenimą gyvūnas nugyveno, ar nesirgo kokiomis ligomis.
Kokiu paros metu labiausiai mėgstate medžioti?
Labiausiai mėgstu medžioti 16-18 valandų nepertraukiamai. Pradėti vėlyvą popietę, laukti ir sekti stirnas. Vos po saulėlydžio pereiti į naktinę medžioklę. Visą naktį medžioti šernus, sėlinti po mišką ar laukti bokštelyje. Tada vėl grįžti prie stirnų medžioklės. Pasimėgauti saulėtekiu miške ir dar kiek pamedžioti iki pietų. Taip turiu galimybę miške stebėti vis besikeičiančias gyvūnų „pamainas“. Dieną girdžiu paukščių čiulbesį medžiuose ir klausau žiogų orkestro žolėje. Vakare prasideda kitokios paukščių giesmės, girdėti, kaip lapė ar stirninas kviečia priešininką į kovą ar bando prisišaukti patelę. O tada, lyg duodamas ženklą, praskrenda kranklys. Įprastai jo pasirodymu ir užbaigiu medžioklę, o miškas kelioms valandoms nurimsta.
Interviu
Kokius terminio vaizdo prietaisus pasiimate, kai žinote, kad medžioti teks prietemoje ar mišką užklojus rūkui?
Jau pasakojau, kad užaugau puikiai žinodamas, kaip išgyventi kalnuose, tačiau sėlinti paskui gyvūnus miške man buvo visiškai nauja patirtis. Tik įsigijęs terminio vaizdo įrenginį pirmą kartą gyvenime patyriau, koks iš tiesų gyvenimas verda miške sutemus. Dabar gerai žinau, kaip prisiartinti prie gyvūno, kaip jis reaguos, jei užminsiu ant sausos šakelės, judėsiu per greitai ar pasirinkęs netinkamą vėjo kryptį. Terminio vaizdo prietaisai man suteikė gerokai daugiau naujų žinių apie gyvūnų elgesį ir jusles.
Iš pradžių neturėjau minčių medžioti su terminiu taikikliu, bet išmėginęs tai, kas šiuo metu yra sukurta geriausia – „Pulsar“ terminio vaizdo taikiklį „Thermion 2 XP50“, supratau, kad per jį galiu matyti viską, kas būtina norint priimti sprendimą ir paleisti taiklų šūvį. Akimirksniu galiu nustatyti gyvūno rūšį, lytį, apytikrį amžių ir bendrą jo būklę.
Kol terminio vaizdo technologija dar nebuvo tokia ištobulinta, kokia yra šiandien, prieš priimdamas lemtingą sprendimą galėjau pasikliauti tik savo žiniomis stebėdamas, kaip gyvūnas juda ir elgiasi. O dabar per savo terminio vaizdo taikiklį ar žiūronus galiu matyti net mažiausias medžių šakeles, galiu būti tikras, kad už mano taikinio nesislepia joks kitas gyvūnas, ir atsekti visas kitas medžioklėje svarbias smulkmenas. Ar medžiočiau dėl maisto, ar siekdamas sureguliuoti tam tikros rūšies populiaciją, prieš paleisdamas šūvį gerai žinau, kokio tiksliai gyvūno gyvybę atimsiu.
Be to, mėgaujuosi per terminio vaizdo prietaisą stebėdamas ir tokius smulkius gyvius kaip drugeliai, mažos pelytės ar šikšnosparniai (niekada nežinojau, kad iš tiesų jie tokie šiltakraujai). Ši technologija tokia galinga!
Neseniai pasidalinote įspūdingais besiveržiančio ugnikalnio vaizdais iš Islandijos, kuriuos užfiksavote „Pulsar“ terminio vaizdo monokliu „Helion 2 XP50 PRO“. Kaip jums kilo ši mintis?
Esu kilęs iš ledo, sniego, besiveržiančių ugnikalnių ir ugnies žemės. Man buvo įdomu patyrinėti prietaisų, kuriais naudojuosi, galimybių ribas – pamatyti, iš kaip toli termovizorinis monoklis gali užfiksuoti šilumos šaltinį. Žinojau, kad jo aptikimo diapazonas siekia 1,8 km, bet norėjau mesti iššūkį šiam skaičiui. Pasitaikė puiki proga, nes kaip tik ruošiausi aplankyti savo šeimą Islandijoje, kur dėl Covid pandemijos nesilankiau dvejus metus.
Atvykęs į Islandiją pirmiausia turėjau rasti vietą, iš kur būtų patogu stebėti ugnikalnį, išsiveržiantį vos kelioms valandoms per dieną. Tad nuvykau į Seltjarnanes’ą, kur gyvenau nuo vienuolikos. Stovėjau uoste ir su „Helion 2 XP50 PRO“ nufilmavau ugnikalnį, stūksantį už 32 km. Štai kaip toli siekia šis prietaisas!
O ką apie jūsų pomėgį mano trys jūsų dukterys? Mačiau nuotraukų, kuriose jos jodinėja arkliais, atrodo, mergaitės taip pat jaučia gana artimą ryšį su gamta. Kokius gyvenimiškus pamatus siekiate sukurti joms?
Man svarbu, kad ateities kartos apie gamtą žinotų kuo daugiau ir suprastų, kaip viskas joje veikia. Taip pat noriu, kad dukros sveikai maitintųsi, mėgautųsi tikrai gardžia mėsa ir žinotų, kad ji neužauginama plastikiniuose maišeliuose, o yra gyvūno dalis. Kada nors pasiimsiu jas drauge į medžioklę, bet tik tada, kai pačios to paprašys. Esu net įrengęs specialių vietų, kuriose galėtume medžioti keturiese. Tačiau tai turi būti jų pačių apsisprendimas. Nenoriu žmonių stumti per jėgą. Šiandien būti medžiotoju – tai gyvenimo būdas, pasirinkimas. Koks bus mūsų santykis su gamta – taip pat mūsų pačių sprendimas.
Mano dukros matė, kaip aš skerdžiu gyvūnus, yra dalyvavusios šiame procese kaip stebėtojos ir jau pamažu mokosi šių įgūdžių. Paskui kartu visada ruošiame ką nors gardaus. Joms patinka ragauti geros mano sumedžiotos mėsos. Ši mėsa – visai kitokios, kur kas aukštesnės kokybės ir mums visai nebūtina jos valgyti tiek daug, kiek esame pratę. Mažiau, bet geresnės kokybės mėsos – tai kokybiškesnis gyvūnų gyvenimas ir daugiau natūralios pusiausvyros tarp žmonių ir gamtos. Tokią ateities viziją nešiojuosi galvoje.
Tikiuosi, vis daugiau žmonių supras, kad kiekvienas pasirinkimas turi pasekmę – kuo daugiau mes išmetame, tuo daugiau reikia vėl sukurti. Susirasdamas maisto pats, pavyzdžiui, medžiodamas, tampi labiau atsakingas ir sąmoningas savo paties pasirinkimuose ir kuri harmoninją aplink save.
Prieš įsigydami bet kokį naktinio ar termovizinio matymo prietaisą, įsitikinkite, kad jo naudojimas yra leidžiamas vietos įstatymų. Mūsų ambasadoriai gyvena skirtingose šalyse ir nuolat keliauja – būtent tai leidžia jiems legaliai testuoti skirtingus prietaisus. Mes jokiu būdu neskatiname ir nepalaikome mūsų gamintų prietaisų naudojimo tada, kai tai draudžia įstatymai ar kiti teisiniai aktai. Jei norėtumėte sužinoti daugiau apie eksporto ir pardavimų ribojimo politiką, kviečiame jus paspausti nuorodą, kur rasite daugiau informacijos: Eksporto ir pardavimų ribojimo politika.