Medžioklė – smagi, jaudinanti veikla, kurioje tikrai netrūksta adrenalino. Žinoma, negalime jos atsieti ir nuo ginklų bei susitikimo akis į akį su laukine gamta, kurią dažnai sunku prognozuoti. Turint tai omenyje, saugumas privalo būti kiekvieno medžiotojo prioritetas. Tačiau jam užtikrinti ne visada pakanka laikytis valdžios nustatytų taisyklių – nors jas žinoti privalu. Siekdami išsiaiškinti, kas dar svarbu medžiojant skirtingose Europos šalyse – Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje ir Danijoje – prisėdome pasikalbėti su medžiotojais iš šių valstybių. Kviečiame skaityti toliau ir sužinoti, kaip saugumą užtikrina Henrik Sproedt, Riccardo Tamburini, Agnieszka Walczak ir Jón Rúnar Guðjónsson.
Siekiant užtikrinti maksimalų veiklos saugumą, medžiotojai akcentuoja taisyklių svarbą. „Medžiodamas privalai prisiminti visus nurodymus. Taisyklės būtent tam ir sugalvotos – kad medžioklė būtų saugi. Ginklai be šovinių kelionėje, tinkamas atstumas nuo pastatų, jokių šūvių į gyvūnus, esančius ant kalno… kiekviena taisyklė svarbi. Medžiodamas privalai galvoti apie tai, ką darai. Negali leisti emocijoms paimti viršaus“, – sako medžiotoja iš Lenkijos Agnieszka Walczak.
Be oficialių medžioklės reikalavimų, už kuriuos atsakingos vietinės valdžios institucijos (ir medžioklės organizatoriai, jei išvykote į medžioklę su varovais), daugybė medžiotojų laikosi ir pačių sugalvotų taisyklių, kurios padeda jaustis ir veikti atsakingiau. Pavyzdžiui, Jón Rúnar Guðjónsson, islandas medžiotojas, gyvenantis Danijoje, visada dalijasi savo medžioklės planais su kitais žmonėmis: „Visada pasakyk kam nors, kas pažįsta teritoriją, kur eini ir kada grįši. Sugrįžęs, pranešk, kad esi namuose ir viskas gerai. Jei vėluoji, nes, pavyzdžiui, gyvūno partempimas užtruko ilgiau nei planuota, pranešk apie tai kaip įmanoma greičiau.“
Riccardo Tamburini, profesionalus medžiotojas iš Italijos, anksčiau daugybę laiko leisdavo žvejodamas, tad jam labai svarbu užtikrinti, kad jis visada turėtų galimybę sukontaktuoti su kitais žmonėmis: „Jei medžioti planuoji nutolusioje vietovėje, nepamiršk prietaiso su „Inreach“ technologija arba satelitinio telefono bei GPS (pakaks ir išmaniojo laikrodžio): pravartu prisiminti, kad daugiau nei 90 % planetos paviršiaus (įskaitant jūras ir vandenynus) mobilusis ryšys nepasiekia“, – pasakoja Riccardo, prisimindamas savo išvykas žvejybon.
Viena svarbiausių taisyklių – visada elgtis su ginklu taip, tarsi jis būtų užtaisytas. Riccardo turi puikų pavyzdį, kodėl tai svarbu: „Kartą medžiojome su draugu, buvo tamsu, laukėme saulėtekio. Tuo metu labai lijo, o tokiais atvejais medžiotojai ginklą laiko nukreipdami vamzdį žemyn. Mano draugas pamiršo įjungti saugiklį ir, bandydamas pastatyti ginklą, netyčia paspaudė gaiduką. Kulka įsmigo vos per 20 centimetrų nuo jo pėdos.“
Vaistinėlė arba greitosios pagalbos rinkinys – dar vienas dalykas, be kurio Riccardo niekada neina į medžioklę: „Svarbiausias dalykas šiame rinkinyje yra turniketas, kuris gali išgelbėti gyvybę po sunkaus sužeidimo.“ Jón Rúnar taip pat visada turi vaistinėlę šalia, bet kartu jis yra pasiruošęs apsieiti su tuo, ką turi po ranka: „Mano diržas gali tapti raiščiu atvirai žaizdai, o batuose visada naudoju ilgesnius raištelius nei reikėtų, kad nelaimės atveju turėčiau ilgą raištį. Visada su savimi turiu ir ką nors, kas padėtų įžiebti ugnį. Rekomenduoju visada turėti ir aštrų peilį. Su juo reikia elgtis taip pat pagarbiai kaip ir su visa likusia įranga. Jei peilis aštrus, jį naudojant prireiks mažiau jėgos, taigi taip bus mažiau pavojaus įsipjauti. Žinoma, visiškai išvengti įpjovimų gali būti sudėtinga, todėl naudinga turėti ką nors žaizdai valyti.“
Taisyklių žinojimas – pirmas žingsnis link sėkmingos medžioklės, bet jų yra ir daugiau. Vienas iš jų – tinkamas pasiruošimas. Į tai įeina ir puikus aplinkos pažinimas.
„Teritoriją, kurioje medžioju, pažįstu labai gerai. Tai ypač svarbu naktį – turi žinoti, kur yra pastatai, vandentakiai, pelkės“, – sako Agnieszka. Tuomet ji akcentuoja įrangos patikrinimą – prietaisai turi puikiai veikti, o telefono baterija – būti pilnai įkrauta.
Jos kolega iš Vokietijos, Henrik Sproedt, šiuos reikalavimus papildo: „Gerai pažinti savo įrangą, kad galėtum ją valdyti nesusimąstydamas ir taip galėtum susikoncentruoti į situaciją ir aplinką – būtina. Neskubėk, patikrink visą įrangą, susipažink su medžioklės teritorija. Gaiduką nuspausk tik tuo atveju, jei esi 100 % tikras, į ką šauni, ir kad, kulkai nepataikius, ji nenulėks į niekur.“
Kalbant apie ilgalaikį pasiruošimą, Riccardo taip pat pataria ir reguliarias treniruotes fiziniam pasirengimui bei pirmosios pagalbos kursus. O jau atvykus į medžioklę, jis pabrėžia, jog itin svarbu prisiminti, kad „savo rankose turi ginklą. Jis yra sukurtas žudyti. Turi puikiai pažinoti savo ginklą, nes saugiklis ne visada suveikia, tad net ir su juo ginklas gali netyčia iššauti.“
Nors bendri saugumo patarimai galioja visoms medžioklėms, svarbu turėti omenyje ir konkrečią situaciją. Nepriklausomai nuo to, ar pasikeitė metų laikas, ar medžioklės vieta, privalu būti pasiruošusiam – pasikliauti vien praėjusių išvykų patirtimi ne visada pakanka. Pavyzdžiui, keliaujant į kalnus, Jón Rúnar visada pataria turėti prezervatyvą: „Jei tave užklups sniego griūtis, tau pavyks išlikti gyvam, bet negalėsi išsikasti, kurį laiką būsi palaidotas gyvas. Tokiu atveju, galimybė nusilengvinti taip, kad nesušaltum, gali pratęsti tau gyvenimą tiek, kad kas nors spėtų tave rasti.“
„Svarbiausia, ką reikia žinoti apie skirtingas vietas, sezonus ir apylinkes – tai didžiausias galimas pavojus ir kaip toli tau reikės nukeliauti, kad gautum pagalbos, jei susižeisi. Jei būsi arti vandens, reikės antklodžių ir ugnies, kad sušiltum, jei sušlaps drabužiai. Jei žygiuoji, turi turėti ką nors, kas padėtų sutvirtinti lūžusią ranką ar koją, jei nukrisi. Jei esi ten, kur šalta, reikia skirtingų būdų sušilti ir turėti įrangą, kuri padės tau palaikyti normalią temperatūrą net ir tada, kai kūnas – šoke, o ne įprastoje būsenoje. Patikėk, yra labai didelis skirtumas tarp to, kaip tavo kūnas sušyla įprastomis sąlygomis ir šoko būsenoje.
Per žiemos žygius ir medžioklių sniege metu, visada turiu sniego kirvį ir ką nors, kas man padėtų kasti sniegą. Sniego kirvis naudingas, jei tau reikia nusileisti nuo kalno, o šlapias sniegas tapo plikledžiu, be to, prie jo gali pritvirtinti lūžusią koją. Turėti, kuo kasti sniegą, reikia tam, kad galėtum išsikasti duobę miegui užklupus pūgai. Bet vėlgi, skirtingo panaudojimo įranga čia yra tinkamiausia. Metalinė lėkštė, iš kurios valgysi vakarienę, gali būti panaudota ir sniego kasimui“, – savo patirtimi dalijasi atšiaurių sąlygų ekspertas iš Islandijos.
Riccardo taip pat primena ir apie akivaizdų, bet ne mažiau svarbų žingsnį – orų prognozės patikrinimą: „Tai – paprasta taisyklė, kuri gali padėti išvengti daugybės problemų.“
Henrik pastebi, kad tinkamų drabužių, maisto ir gėrimų turėjimas nėra tik komforto dalykas – nors jis svarbus ir pats savaime, komfortas taip pat padeda užtikrinti sąmoningą ir saugią medžioklę. „Kai tau šalta, šlapia ar trūksta skysčių, geriausiu atveju būsi išsiblaškęs, blogiausiu – negebėsi tinkamai mąstyti ir elgtis. Šalnos pavojingos dar ir dėl to, kad sušalusi žemė bei vanduo sudaro sąlygas rikošetui, o tai – mirtinas pavojus gyvūnams ir žmonėms, net jei jie ir toli.“
Kad ir kaip dramatiškai skamba, negalime nesutikti su Jón Rúnar, kuris teigia, kad „tinkama įranga – skirtumas tarp gyvybės ir mirties. Be to, ji dažnai yra geresnė, lengvesnė ir patogesnė. Tiesa, dažnai ir daug brangesnė.“
Henrik sutinka paaiškinti detaliau: „Jei įranga atitinka medžioklės tikslą, ji prisideda prie saugumo, nes sumažina medžiotojo streso lygį. Iš esmės, viskas, kas padeda išlaikyti arba padidinti medžiotojo galimybę suprasti aplinką, atpažinti pavojų ir išlikti fiziškai bei psichologiškai pasiruošusiam, yra naudinga. Priklausomai nuo medžioklės konteksto, tai gali būti tiesiog vandens buteliukas, šokoladukas, bananas ir šilta antklodė. Iš techninės pusės – tai konkrečiai medžioklei tinkama optika ir kalibras, ryšio priemonės, prožektorius ir naktinio arba termovizinio matymo kamera, kuri padėtų identifikuoti kliūtis ir pavojus. Tinkamai naudojama, ji padeda sumažinti nereikalingus trikdžius, medžioti efektyviai ir išvengti pavojingų situacijų. Tai ypač pasitarnauja medžiojant naktį arba ten, kur daug augmenijos, tad sunku pastebėti, kas iš tiesų slepiasi už taikinio.“
Agnieszka taip pat atkreipia dėmesį į termovizijos naudą: „Ji neabejotinai padeda padidinti saugumą. Ji padeda tiksliai identifikuoti taikinį (pvz., šerno lytį), patikrinti medžioklės teritoriją, išsiaiškinti, ar naktį laukuose nėra jokių praeivių, ūkininkų. Ar tas šernas tikrai patinas? Ar tai, kas aš manau esant lapę, iš tiesų ir yra lapė? Žinoma, kad niekada nešauname į neatpažintą taikinį, bet termovizija leidžia jį atpažinti greičiau. Vasarą, naktį, medžiodami sutinkame daug žmonių, tai gali būti ir įsimylėjėlių porelės, ir tiesiog švenčiantys žmonės. Termovizija padeda mums įsitikinti, kad bet kokioje teritorijoje tikrai esame vieni.“
Pritardamas, Jón Rúnar dalijasi naudojantis termoviziją ir saugesniam gyvūnų partempimui: „Įprastų medžioklių Europoje metu, aplink dažnai būna aukšta augmenija, medžiai ir krūmai, tad ieškoti sužeisto šerno ar kito gyvūno – pavojinga. Termovizinis monoklis ar žiūronai padeda sužeistą gyvūną surasti greičiau, o priėjimas prie jo yra daug saugesnis.“
Pasak Riccardo, su daug daugiau iššūkių: „Saugumo atžvilgiu, termovizija tikrai pakeitė medžiotojų gyvenimus. Prožektorius ar analoginis naktinio matymo prietaisas turi žemą ryškumo gylį: gali matyti už 100 metrų nuo tavęs esantį gyvūną, bet nematai, ar miške, už 300 metrų, nėra kito medžiotojo, galbūt net tavo šūvio trajektorijoje arba už taikinio… termovizinis prietaisas leidžia aptikti kiekvieną šiltą kūną 1.5 kilometro spinduliu ir jį matyti labai aiškiai.“
Mokytis iš klaidų – ko gero geriausias būdas tobulėti, tačiau dar geriau, jei tos klaidos – svetimos. Jón Rúnar pasakoja, kad daugelis vis dar ignoruoja ginklų saugumo taisykles. „Kartais nauji medžiotojai medžioklės leidimą gauna kartu su grupe draugų. Tada gali būti sunku suprasti, koks svarbus yra saugus elgesys su ginklais. Grupei reikia sulaužyti savotišką pasitikėjimo ribą ir pereiti į naują lygį. Nesakau, kad draugai neturi vienas kitu pasitikėti, bet visi privalo suprasti, kad su kiekvienu ginklu visada svarbu elgtis taip, tarsi jis būtų užtaisytas, ir niekada jo nekreipti į žmones. Prieš lipant į mašiną, svarbu, kad ne tik ginklo savininkas patikrintų, ar jo ginklas yra tuščias – tai turi padaryti ir kitas asmuo. Visada, ištuštinęs savo ginklą, parodau jį kitam žmogui, jei kur nors važiuoju su kitais medžiotojais.“
Riccardo taip pat akcentuoja saugų elgesį su ginklais ir jam ypač svarbu atrodo išmokti nešauti. „Skamba kvailokai, bet aš manau, kad tai – svarbiausias patarimas, kuriuo turi vadovautis medžioklėje: į visus taikinius visada nusitaikyti maksimaliai tiksliai, taip išvengiant skausmo ir užkertant kelią tragedijoms. Pavyzdžiui, niekada nešauni į gyvūną ant kalno ar kavos viršūnės arba niekada nešauni iš apačios į viršų, jei už taikinio nieko nėra. Kulka gali nuskristi 5 ir daugiau kilometrų, o tu negali jos valdyti. Niekada.“
Mūsų elgesiui medžioklės metu įtakos gali daryti ir jausmai, tad Agnieszka pataria vengti „vadovautis vien savo emocijomis“. „Pamačius žvėrį, viršų ima adrenalinas. Bet mes neprivalome visada pasinaudoti situacija ir nuspausti gaiduką. Prieš tai būtina įsitikinti, kad šūvis tikrai bus saugus“, – įsitikinusi ji.
Galiausiai, Henrik pamini ir įgūdžių svarbą. „Technologija gali suklaidinti kai kuriuos žmones ir jie ims galvoti, kad nebereikia turėti patirties ir įgūdžių. Turiu omenyje, kad tokie žmonės gali ignoruoti kai kuriuos svarbius aspektus, nes galvoja, kad technologijos gali kompensuoti trūkumus. Taip manyti – klaidinga. Daug medžiotojų nepakankamai pažįsta savo medžioklės teritoriją arba prastai įvertina paleistos kulkos balistiką. Be to, daugelis nesupranta ir to, kad visos technologijos turi tam tikrus ribotumus ir jie gali skirtis priklausomai nuo prietaiso.“
Žinoma, nepriklausomai nuo to, kiek daug medžiotojas skaito, saugosi ir turi patirties, niekas nėra apsaugotas nuo klaidų. Mums belieka pasidžiaugti, kad mūsų ambasadoriai nebijo pasidalinti savosiomis.
„Termovizija neabejotinai padeda padidinti saugumą. Ji padeda tiksliai identifikuoti taikinį (pvz., šerno lytį), patikrinti medžioklės teritoriją, išsiaiškinti, ar naktį laukuose nėra jokių praeivių, ūkininkų.“ Agnieszka Walczak
„Esu sulaužęs VISAS taisykles ir padaręs daugybę klaidų – ir toliau jas darau ir to gailiuosi. Buvo daug situacijų, kai nebuvau tikras, ar grįšiu namo. Bet aš taip pat atsakingai ruošiuosi skirtingiems scenarijams. Pavyzdžiui, kartą per metus leisdavausi į kelionę, per kurią kiaurai peršlapdavau, nes norėjau pasiekti ypatingą vietą prie upės. Ten yra tokia nepasiekiama uola, prie kurios eidamas esi priverstas visiškai sušlapti. Taip išmokau, kaip sušildyti savo kūną. Pirmuosius kartus po kelionės visada susirgdavau, bet gerėjo mano įranga, tapau apdairesnis. Tai buvo drąsus iššūkis, kurio imtis gali tik jaunas žmogus.
Iš tokių kelionių išmokau labai daug. Kelis kartus buvau palaidotas pūgose nepasakęs niekam, kur einu, ar kad apskritai einu į kalnus. Svarbiausia man – pripažinti savo klaidas ir ieškoti būdų, kad jos nepasikartotų, o jei taip nutiktų – būti geriau tam pasiruošus. Jei įmanoma, ruoštis rekomenduoju ramioje aplinkoje. Netaupyk gerai įrangai. Nebijok išbandyti naujų gyvenimo kelių ir nenustok mokytis. Didžiausia klaida – manyti, kad žinai viską. Taip tikrai nėra. Kai parodo savo dantis, gamta gali būti griežta mokytoja, bet, kai ji ima tave lepinti, gamta tampa nuostabia partnere“, – pasakoja Jón Rúnar prisimindamas savo patirtis atšiauriose šiaurės Europos vietovėse.
Kiek piečiau gyvenantis Henrik taip pat nebijo kalbėti apie savo klaidas: „Kartą mane pakvietė pamedžioti teritorijoje, kuri man buvo visiškai nauja. Maniau, kad pakankamai su ja susipažinau, bet, atsidūrus stresinėje situacijoje, paaiškėjo, kad kažką sumaišiau. Galvojau, kad šauti saugu, nors taip nebuvo. Laimei, nieko nenutiko, bet po šios patirties niekada neleidžiu sau pasiduoti spaudimui veikti. Užtrunku tiek, kiek man reikia. Jei tai reiškia, kad prarasiu galimybę šauti, tebūnie taip.
Kitas dalykas, kurį išmokau, ypač kalbant apie termoviziją, kad vertinti atstumus yra labai sunku. Tolimatis yra labai naudingas esant giedram orui, bet turi būti atsargus. Visada.“
„Būk atsargus. Visada“, – yra ko gero geriausia citata šiam straipsniui užbaigti. Nes tik būdami atsargūs žengdami kiekvieną žingsnį galime užtikrinti, kad medžioklė – ne tik smagi, bet ir saugi.
„Gerai pažinti savo įrangą, kad galėtum ją valdyti nesusimąstydamas ir taip galėtum susikoncentruoti į situaciją ir aplinką – būtina. Neskubėk, patikrink visą įrangą, susipažink su medžioklės teritorija. Gaiduką nuspausk tik tuo atveju, jei esi 100 % tikras, į ką šauni, ir kad, kulkai nepataikius, ji nenulėks į niekur.“ Henrik Sproedt
Prieš įsigydami bet kokį naktinio ar termovizinio matymo prietaisą, įsitikinkite, kad jo naudojimas yra leidžiamas vietos įstatymų. Mūsų ambasadoriai gyvena skirtingose šalyse ir nuolat keliauja – būtent tai leidžia jiems legaliai testuoti skirtingus prietaisus. Mes jokiu būdu neskatiname ir nepalaikome mūsų gamintų prietaisų naudojimo tada, kai tai draudžia įstatymai ar kiti teisiniai aktai. Jei norėtumėte sužinoti daugiau apie eksporto ir pardavimų ribojimo politiką, kviečiame jus paspausti nuorodą, kur rasite daugiau informacijos: Eksporto ir pardavimų ribojimo politika.