Pirmieji žingsniai lapių kontrolės link
Šiuo metu čia, Jungtinėje Karalystėje, užsiimu įvairių kenkėjų kontrole: žiurkių, varnų, balandžių, voverių ir triušių. Bet svarbiausią vietą užima itin protinga ir gudri rudoji lapė, Vulpes vulpes.
Visą laiką mokiausi savarankiškai, o kelionę, kurioje nuolat mokiausi iš savo klaidų, pradėjau labai anksti – bėgdavau iš pamokų medžioti šeškų ankstyvais žiemos rytais arba ieškodavau triušių, dažnai su lempomis, kartu su savo šunimi vakarais. Kai man buvo 13, jau nemažai uždirbdavau tiekdamas šviežią, tvarią triušieną žvėrienos pardavėjui, o kartu padėdamas ūkininkams apsaugoti savo pasėlius ir pragyvenimo šaltinį, kad jie ir toliau galėtų tiekti šviežią maistą parduotuvėms ir turgums.
Kai man buvo 18, išsilaikiau šratinio šautuvo sertifikatą ir nusipirkau pirmąjį savo ginklą, kurį kartais naudodavau šaudymui į molinius taikinius, bet dažniausiai – triušių populiacijos kontrolei drauge su savo springerspanieliu Tate.
Maždaug būdamas dvidešimties nusprendžiau gauti ir šaunamojo ginklo licenciją ir nusipirkau savo pirmąjį „.22 Bruno“. Kenkėjų kontrolėje man jis viską iš esmės pakeitė. Pridėjau „Clulite“ lempą, kuri turėjo trijų skirtingų spalvų filtrus – raudoną, oranžinį ir žalią – tiems triušiams ir lapėms, kurie prisibijo šviesos.
Per savaitę nuo ginklo įsigijimo iš arti nušoviau savo pirmąją lapę, jauną patelę. Iki šiol tai prisimenu.
Po mėnesio supratau, kad man reikėjo kai ko didesnio, pajutau, kad mano įrangos nepakanka, ypač, jei noriu valdyti lapių populiaciją iš didesnių atstumų. Taigi nusipirkau pirmąjį centrinio uždegimo šoviniams skirtą ginklą – „.223 Tikka T3“. Jis buvo tikras žvėris. Nusipirkau ir didesnę lempą su filtrais, ir tai man leido per kelerius metus susitvarkyti su daugybe probleminių lapių, taip sutaupant daugybę svarų sterlingų, kuriuos būtų kainavę ūkininkų auginami gyvūnai. Šį ginklą naudoju iki šiol, bet dabar jis papuoštas „Pulsar“ taikikliu – „Thermion Duo DXP55“, kuris mano darbą daro efektyvesnį, lengvesnį ir humaniškesnį.