Dauguma mūsų į medžioklę žvelgia kaip į vyrišką užsiėmimą – ir tai nestebina, žinant, kad tokį naratyvą girdėjome nuo mažų dienų. Jau mokykloje sužinojome, kad dar nuo priešistorės laikų vyrai medžiojo, moterys rinko miško gėrybes ir ši tvarka buvo nekeičiama. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad medžiotojų ir rinkėjų bendruomenėse moterys medžiojo beveik tiek pat kiek vyrai. Paaiškinimas paprastas – medžioklei gentims reikėjo kiek įmanoma daugiau žmonių (ir jų jėgos), tad lytis nelabai kam rūpėjo.
Interviu
Aiškesnis vaidmenų pasiskirstymas pagal lytis atsirado kiek vėliau. Tačiau net ir senais laikais daugybė moterų išdrįsdavo sugriauti stereotipus ir užsiimti šiuo „vyrišku“ hobiu. Laimei, gyvename modernioje visuomenėje, kur moterų neriboja tiek daug taisyklių, tačiau moterys medžiotojos retkarčiais vis dar sukelia nuostabą.
Džiaugiamės, kad „Pulsar“ šeimoje turime tris moteris-ambasadores. Neseniai su jomis susėdome pokalbiui, kurio metu klausėme, kaip jos jaučiasi būdamos dalimi industrijos, kurioje vis dar dominuoja vyrai, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria, ir, žinoma, kodėl nusprendė eiti medžioklės keliu. Taigi, patogiai įsitaisykite ir prisijunkite prie mūsų pokalbio su Erica Egonsson – traukinio mašiniste iš Švedijos, Fiona Hopkins – prancūze gamtos mylėtoja bei virėja, ir Julia Nowak – medžiotoja iš Lenkijos, šiuo metu gyvenančia Švedijoje.
Aš medžioju, nes medžioklė yra dalis manęs. Medžioklė – tai daugiau nei aistra. Tai būties priežastis, neatsiejama nuo mūsų esybės. Kiekvienas žmogus yra medžiotojas, bet tik dalis išsiugdo reikiamus įgūdžius.
Fiona Hopkins
Taigi, kodėl medžiojate?
Fiona: Man tai paprasta – aš medžioju, nes medžioklė yra dalis manęs. Medžioklė – tai daugiau nei aistra. Tai būties priežastis, neatsiejama nuo mūsų esybės. Kiekvienas žmogus yra medžiotojas, bet tik dalis išsiugdo reikiamus įgūdžius.
Erica: Nuo tada, kai buvau dar mažas vaikas, mėgdavau būti miške. Bet tikroji priežastis, kodėl pradėjau medžioti – norėjau praleisti daugiau laiko su savo draugu. Panašiu metu įsigijome ir savo antrąjį medžioklinį šunį Atlasą, dėl kurio ši veikla tapo dar įdomesnė.
Bet labai greitai „užsikabinau“. Man svarbu žinoti, iš kur atkeliauja mano maistas, aš noriu būti tikra, kad gyvūnas, kurį valgau, nugyveno kokybišką, sveiką ir laisvą gyvenimą. Kai sumedžioji ir paruoši mėsą pats, aplanko ypatingas jausmas. Be to, buvimas lauke ir pati medžioklė teigiamai veikia mūsų kūnus bei sielas – tuo metu susilieji su gamta ir pajunti savo vietą gyvenimo rate.
Julia: Visų pirma, medžioju, nes mane žavi laukinė gamta. Man labai patinka stebėti gyvūnus ir jų elgesį, kaskart vis labiau prie jų priartėti. Galiu juos stebėti valandų valandas.
Man taip pat patinka būti lauke ir visai nesvarbu, koks oras – šiltas ir ramus ar šaltas, lietingas ir vėjuotas. Gamtoje visada gali atrasti kai ką ypatingo, tereikia tik tinkamų drabužių.
Ir dar viena svarbi priežastis – aš, kaip ir Erica, mėgstu valgyti mėsą, bet noriu žinoti, iš kur ji atkeliavo, noriu kontroliuoti visą procesą nuo miško iki lėkštės. Tik aš pati esu atsakinga už tinkamo gyvūno pasirinkimą, tikslų šūvį, kuris padės užtikrinti, kad gyvūnas nesikankins, o tada privalau pasirūpinti, kad nešvaistyčiau grobio ir stengiuosi, jausdama jam didžiulę pagarbą, sunaudoti kaip įmanoma daugiau jo dalių.
Šeimoje mes neperkame nei mėsos, nei kiaušinių. Kiaušinius ir viščiukus imame iš savo bičiulio, kuris turi ūkį, o visa kita susimedžiojame.
Ką jums reiškia būti moterimis medžiotojomis?
Erica: Viską! Aš mėgstu laužyti stereotipus ir didžiuojuosi būdama moterimi. Juk aš tikrai galiu viską! Visai nesarbu, ar esi vyras, ar moteris – pasaulis yra skirtas visiems.
Fiona: Pritariu. Bet kuris žmogus gali tapti medžiotoju – tam tereikia noro ir pastangų tobulinant įgūdžius bei instinktus.
Julia: Jei atvirai, nemanau, kad šioje vietoje reikėtų kreipti dėmesį į mano lytį. Aš medžioju. Ir viskas.
Julia Nowak
Kai kurie medžioklės priešininkai yra įsitikinę, kad medžioklė yra žiauri ir moterys neturėtų taip elgtis, bet stengiuosi nekreipti į tai dėmesio. Aš didžiuojuosi būdama medžiotoja ir įžeidūs komentarai to tikrai nepakeis.
Interviu
O su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate šioje srityje, žinant, kad čia vis dar daugiausiai dominuoja vyrai?
Fiona: Kartais moterys susiduria su daugiau išankstinių nusistatymų nei vyrai. Bet turime atsitraukti nuo to ir prisiminti, kodėl apskritai čia esame. Vyrai ir moterys yra lygūs ne tik mieste, bet ir medžioklės lauke.
O kalbant apie labiau kasdienius dalykus, pastebiu labai didelį moteriškos medžioklės aprangos trūkumą. Nepavadinčiau to iššūkiu, bet tuščia niša tikrai yra. Mes taip pat norėtume turėti tokį pat platų specializuotos aprangos pasirinkimą, kokį turi vyrai.
Erica: Didžiausiu iššūkiu laikyčiau siaurą žmonių požiūrį. Kažkodėl dauguma jų mano, kad medžiotojai turi atrodyti ir elgtis pagal tam tikrą standartą. Bet asmeniškai aš dėl medžioklės esu pamišusi ne mažiau nei dėl grožio industrijos, ir nemanau, kad šios dvi sritys viena kitai trukdo – tai, kad man rūpi, kaip aš atrodau, nepadaro manęs nei prastesne, nei mažiau aistringa medžiotoja.
Tada, žinoma, dar yra įrodinėjimai. Kai esi vienintelė moteris tarp vyrų, turi nuolat įrodinėti, kad turi tiek pat žinių, kiek turi jie. Tai labai erzina, tačiau gyvename laikais, kai viskas sparčiai keičiasi ir, manau, judame teisinga kryptimi.
Julia: Tiesą sakant, negalėčiau sakyti, kad dėl savo lyties patiriu ypatingų iššūkių. Kolegos vyrai dažniausiai su manimi elgiasi taip pat kaip su kitais medžiotojais, be to, visuomet galiu jais pasitikėti ar paprašyti pagalbos – esame tvirta bendruomenė.
Žinoma, kartais sulaukiu komentarų, kad „moters vieta yra virtuvėje“. Bet laimei, tai pasitaiko retai, todėl neimu to į širdį. Ko gero, visose bendruomenėse kartais atsiranda baltų varnų.
Bet kalbant apie iššūkius apskritai, medžioklėje jų gausu. Ypač, kai sumedžioji gyvūną sudėtingoje aplinkoje – slėnyje, pelkėje, tankiuose krūmuose ir panašiai. Patikėkite, daugelyje situacijų lytis visai nesvarbi – bet kuriuo atveju nutempti gyvūną iki automobilio yra nepaprastai sunku. Bet mes juk medžiotojai, iššūkiai mums patinka, o šis – tik vienas iš daugelio.
Žinoma, susiduriu ir su medžioklės priešininkais. Jie nesupranta, kodėl mes medžiojame, todėl skleidžia neapykantą nepriklausomai nuo medžiotojo lyties. Kai kurie jų yra įsitikinę, kad medžioklė yra žiauri ir moterys neturėtų taip elgtis, bet stengiuosi nekreipti į tai dėmesio. Aš didžiuojuosi būdama medžiotoja ir įžeidūs komentarai to tikrai nepakeis.
Kaip ir Fiona, galėčiau pasiskųsti dėl įrangos bei aprangos – tikrai manau, kad moterims nėra pakankamai pasirinkimo. Turėdamos specialiai mums sukurtas priemones bei drabužius, galėtume jaustis patogiau, taigi ir būti efektyvesnės. Bet pastebiu, kad rinka po truputį plečiasi ir situacija iš lėto gerėja.
Kas paskatino jus medžioti?
Erica: Kaip jau minėjau, į medžioklę mane įtraukė mano draugas ir mūsų šuo. Nors tai prasidėjo kaip būdas praleisti daugiau laiko su mylimu žmogumi, galiausiai tapo viena didžiausių mano aistrų. Be to, man labai patiko dresuoti Atlasą ir aš nuoširdžiai norėjau, kad jis taptų geriausiu medžiokliniu šunimi!
Fiona: Visada pažinojau savo tėvą, brolį, dėdę ir senelį kaip medžiotojus. Iki manęs, mūsų šeimoje nebuvo nė vienos moters, turėjusios medžioklės licenciją. Kartą, vakarienės metu, kalbėjau apie tai su savo šeima, papasakojau jiems apie savo troškimą tapti medžiotoja. Močiutė tąkart pažadėjo padovanoti man senelio ginklą, jei gausiu licenciją. Taip ir prasidėjo mano istorija.
Julia: Medžiotoja neabejotinai tapau savo tėvo dėka, tačiau niekam niekada nereikėjo manęs skatinti. Mano tėvas tiesiog atvėrė man duris į nuostabų gamtos pasaulį ir padėjo įgyti žinių. Jis niekad manęs nespaudė – natūraliai įsimylėjau šį procesą dar būdama maža, o vėliau ėmiau skaičiuoti metus ir dienas, kol galėsiu tapti nepriklausoma medžiotoja. Lenkijoje, norint gauti licenciją, reikia būti sulaukus bent 18 metų – aš savąją gavau praėjus keliems mėnesiams po gimtadienio.
Helion“ vaizdo kokybė yra išskirtinė. Vaizdas pro jį yra labai aštrus ir detalus, net jei objektas ir nemažai nutolęs. Be to, jis padidina medžioklės saugumą, padeda medžiotojui priimti teisingą sprendimą, o jį naudoti smagu net ir nemedžiojant, o tiesiog filmuojant laukinius gyvūnus.
Julia Nowak
Interviu
Kokias svarbiausias pamokas išmokote būdamos medžiotojomis ir laukinės gamtos mylėtojomis?
Fiona: Nuo tada, kai pradėjau medžioti, jaučiuosi vis arčiau gamtos. Su kiekvienu išėjimu išmokstu kažką naujo apie visa, kas mus supa. Buvimas gamtoje primena man, kad žmogus yra tik dar vienas mažas žemės padarėlis. Kartu taip pat išmokau daug apie gyvūnus, miškininkystę, floros ir faunos balansą, ir toliau nuolat mokausi. Medžiotojas turi susilieti su gamta, dėl to aš taip mėgstu šią veiklą. O svarbiausia pamoka yra tai, kad žmonės, palyginus su gamtos didybe, yra niekas, ir kad mus reikia dar labai daug ko išmokti.
Julia: Man asmeniškai svarbiausia pamoka yra nepriimti nieko kaip savaime suprantamo. Gamta yra nenuspėjama – niekada negali žinoti, ką sutiksi už kito medžio. Arba gali ištisus mėnesius stebėti savo svajonių stirną kasdien toje pačioje vietoje, o atėjus medžioklės sezonui, gyvūnas tiesiog dings. Taip, tokia yra medžioklė.
Žinoma, niekada nevalia pamiršti, kad gamta gali būti labai pavojinga. Mes susiduriame su tikrais laukiniais gyvūnais, ne su pūkuotais žaisliukais, rodomais filmuose ir pasakose, tad turime būti atsargūs ir išmintingi.
O galiausiai, supratau, kad labai svarbu didžiuotis tuo, ką darai, ir dalytis tuo su kitais. Rodydami tikrus medžiotojų, laukinės gamtos ir laukinių gyvūnų mėsos mylėtojų veidus po truputį laužome stereotipus.
Erica: Galiu tik apibendrinti tai, ką pasakė Julia ir Fiona. Nepaprastai svarbu didžiuotis tuo, ką darai. Tai – palikimas, kurį mes, žmonės, saugome tūkstančius metų. Bet pasididžiavimas nereiškia įžūlumo. Turime išlikti kuklūs prieš kitus žmones ir, svarbiausia, gyvūnus. Gerbti juos ir nepamiršti, kad nepaisant to, kiek daug žinių turime, niekada nežinosime visko.
Ir paskutinis klausimas jums, kaip „Pulsar“ ambasadorėms: kuris iš prietaisų yra jūsų mėgstamiausias?
Fiona: Neabejotinai „Helion 2“. Su juo paprasta medžioti bet kuriuo dienos (ar nakties) metu.
Erica: Man šis klausimas tikrai sunkus – manau, visi „Pulsar“ įrenginiai yra itin naudingi skirtingose situacijos. Bet jeigu reikėtų rinktis vieną, tai būtų vienas iš rankinių įrenginių – kuris nors iš „Axion“ serijos, „Helion“ arba „Accolade“. Jie visi man labai padeda identifikuojant gyvūnus.
Julia: Aš taip pat renkuosi „Helion“. Man labai svarbi vaizdo kokybė, nes labai mėgstu medžioklės metu padarytomis nuotraukomis bei vaizdo įrašais dalintis su kitais, o „Helion“ tikrai daro puikios kokybės nuotraukas. Vaizdas pro jį yra labai aštrus ir detalus, net jei objektas ir nemažai nutolęs. Be to, jis padidina medžioklės saugumą, padeda medžiotojui priimti teisingą sprendimą, o jį naudoti smagu net ir nemedžiojant, o, pavyzdžiui, tiesiog filmuojant laukinius gyvūnus.
Erica Egonsson
Nepaprastai svarbu didžiuotis tuo, ką darai. Tai – palikimas, kurį mes, žmonės, saugome tūkstančius metų. Bet pasididžiavimas nereiškia įžūlumo. Turime išlikti kuklūs prieš kitus žmones ir, svarbiausia, gyvūnus. Gerbti juos ir nepamiršti, kad nepaisant to, kiek daug žinių turime, niekada nežinosime visko.
Prieš įsigydami bet kokį naktinio ar termovizinio matymo prietaisą, įsitikinkite, kad jo naudojimas yra leidžiamas vietos įstatymų. Mūsų ambasadoriai gyvena skirtingose šalyse ir nuolat keliauja – būtent tai leidžia jiems legaliai testuoti skirtingus prietaisus. Mes jokiu būdu neskatiname ir nepalaikome mūsų gamintų prietaisų naudojimo tada, kai tai draudžia įstatymai ar kiti teisiniai aktai. Jei norėtumėte sužinoti daugiau apie eksporto ir pardavimų ribojimo politiką, kviečiame jus paspausti nuorodą, kur rasite daugiau informacijos: Eksporto ir pardavimų ribojimo politika.