Expert Contributor:
Peter Peeti
Numatoma skaitymo trukmė: 7 min.
Iki šiol Naujosios Zelandijos Šiaurės sala, dar vadinama Te Ika-a-Māui, traukia lankytojus ne tik kvapą gniaužiančiais kraštovaizdžiais, bet ir turtingu kultūriniu paveldu. Šis paveldas giliai įsišaknijęs didžiųjų polineziečių protėvių tradicijose ir nuolat primena apie maorių tautos ištakas bei jos išlikusias vertybes.
Didžiuodamasis savo kilme, maoris Peter Peeti – medžiotojas, virtuvės šefas ir gerai pažįstamas televizijos veidas – yra gyvas pavyzdys, kaip maoriai perkelia savo paveldą į šiuolaikinį pasaulį. Vadovaudamiesi savo kultūros vertybėmis ir socialiniais principais, jie gyvena tvirtai tikėdami, kad yra neatsiejama gamtos dalis ir turi šventą pareigą saugoti savo žemę ateities kartoms.
Medžioklė kaip globos ritualas
Maoriai jau nuo senų laikų puoselėja gilų pagarbos ir meilės gamtai jausmą – filosofiją, perduodamą iš kartos į kartą. Peteris, kaip ir jo protėviai, užaugo tvirtai įsipareigojęs savo krašto klestėjimui. „Mums medžioklė – tai ne vien asmeninis užsiėmimas. Tai mūsų kraujyje,“ – sako jis. – „Tu ne tiesiog pasiimi šautuvą – tu mokaisi pažinti žemę, metų laikus ir gyvūno prigimtį iš tų, kurie atėjo prieš tave.“
Tu ne tiesiog pasiimi šautuvą – tu mokaisi pažinti žemę, metų laikus ir gyvūno prigimtį iš tų, kurie atėjo prieš tave.
Peter Peeti
Maorių akimis medžioklė – tai abipusio ryšio su gamta išraiška. Šią pasaulėžiūrą puikiai apibūdina sąvoka whakapapa, nusakanti, kad žmonės, žemė ir dvasinis pasaulis yra tarpusavyje susiję ir sudaro vieningą, nuolat kintančią sistemą. Šis įsitikinimas reiškia, kad maoriai aktyviai dalyvauja saugant gamtą, veikdami kaip kaitiakitanga – žemės globėjai. „Mums medžioklė nėra vien maistas sau,“ – sako Peteris. – „Tai esminė mūsų maoriškos gyvensenos ir kultūros dalis. Kai paimame paukštį ar gyvūną, mes nesame tik medžiotojai – mes esame globėjai. Imame tik tiek, kiek reikia, ir panaudojame kiekvieną gautą dalį, gerbdami gyvybę, kuri buvo paaukota“.
Nuo senųjų tradicijų iki šiuolaikinių pritaikymų
Kai pirmosios polineziečių bendruomenės atvyko į Naująją Zelandiją, jos turėjo prisitaikyti prie naujos aplinkos ir vėsesnio klimato. Medžioklė, gėrybių rinkimas ir žemdirbystė tapo trimis pagrindinėmis išgyvenimo strategijomis. Pagrindinis maisto šaltinis iš pradžių buvo didžiulis, neskraidantis paukštis – moa, kuris išnyko atvykus europiečiams.
Nors europiečiai atsinešė naujų technologijų ir gyvūnų, maorių bendruomenė greitai prisitaikė. Geležiniai kirviai, peiliai ir muškietos pagerino medžioklės efektyvumą, o naujai įvežtos kiaulės, elniai, ožkos ir triušiai tapo įprastai medžiojamais gyvūnais. Tačiau kartu su jais atkeliavę plėšrūnai – šeškai, žebenkštys ir katės – prisidėjo prie daugelio vietinių paukščių rūšių išnykimo, todėl maoriams teko keisti mitybą.
Nors tradiciniai metodai, tokie kaip kilpos, naudojami iki šiol, šiuolaikiniai medžiotojai derina seną ir naują, pasitelkdami šautuvus, lankus ir net sraigtasparnius. Šis gebėjimas prisitaikyti atspindi pagrindinį maorių kultūros principą: jie priima naujoves, tačiau tvirtai tiki, kad medžioklė turi būti vykdoma pagarbiai ir tvariai. Maoriai niekada nemedžioja paukščių per perėjimo laikotarpį ar kai rūšis nyksta, o prireikus įveda laikinas medžioklės uždraudimo priemones, kad gamtos ištekliai galėtų atsigauti.
Simbolinė technologijos ir tradicijos sąjunga
Peterio požiūris į medžioklę atspindi jo kultūros gebėjimą derinti tradicijas su šiuolaikiškumu. Jam technologijų naudojimas nėra prieštaravimas, o būdas užtikrinti saugumą ir veiksmingumą – du esminius sėkmingos medžioklės elementus. „Nemanau, kad medžioklė ir šiuolaikinių technologijų naudojimas yra priešingybė“, – sako jis.
Medžiodamas Peteris dažnai naudoja du „Pulsar“ termovizorius: „Merger“ žiūronus, skirtus plataus vaizdo stebėjimui tankiuose miškuose, ir „Thermion“ taikiklį, kuriuo užtikrinami tikslūs ir etiški šūviai. Termovizinės technologijos suteikia galimybę stebėti aplinką netrikdant jos natūralios eigos, užtikrina tikslumą ir saugumą – visa tai puikiai dera su Peterio etišku požiūriu į medžioklę ir jo, kaip globėjo, vaidmeniu.
Jam medžioklė – tai ne tik veikla, bet ir būdas atrasti vidinę ramybę, atkurti ryšį su protėviais bei perduoti paveldą savo vaikams. Kaip kadaise mokė jo tėvas, taip dabar jis pats veda savo vaikus mokytis kaitiakitanga – globos ir pagarbos žemei principų. „Man tai būdas rasti ramybę, atkurti ryšį su mūsų protėviais ir žeme,“ – sako jis. Išeiti į laukus, lėtai sėlinti mišku, stebėti laukinę gamtą – visa tai padeda jam atsipalaiduoti ir pajusti natūralų gyvenimo ritmą. Šis senųjų tradicijų ir modernių technologijų derinys leidžia maorių gyvenimo būdui toliau klestėti – pagerbiant praeitį ir kartu drąsiai žengiant į ateitį.