Expert Contributor:
Ian Cox
Numatoma skaitymo trukmė: 6 min.
Izoliuota Naujoji Zelandija ir jos išskirtinė gamta turi būti kiekvieno gamtos mylėtojo sąraše. Milijonus metų trukęs griežtas reguliavimas lėmė trapią vietos ekosistemą, kurioje medžiotojai yra laikomi pagrindiniais Naujosios Zelandijos biologinės įvairovės apsaugos užtikrintojais. Kaip ir kiekvienoje vietoje, unikali šios salų šalies aplinka lemia visą medžioklės filosofiją ir praktiką.
Susipažinkite su Ian Cox, kuris save pristato kaip Naujosios Zelandijos medžiotoją tiek ant žemės, tiek ore. Turėdamas mažiausiai trisdešimties metų patirtį, jis gali papasakoti daugybę istorijų apie medžioklės principus šioje šalyje ir įdomią jos raidą.
Kai kenkėjai užpuolė rojaus salą
Naujosios Zelandijos unikali fauna ir flora yra milijonų metų visiškos izoliacijos rezultatas. Prieš žmonėms atvykstant į šią žemę, vieninteliai vietiniai sausumos žinduoliai buvo dvi šikšnosparnių rūšys. Tai leido gyvūnams ir augalams vystytis be jokių plėšrūnų grėsmės. Dėl to, kad nebuvo plėšrūnų, daugelis paukščių vystėsi neturėdami poreikio skristi ir pakeitė kai kuriuos sausumos žinduolius. Puiki aplinka leido faunai ir florai klestėti, kol europiečių kolonistai įvežė tokias rūšis kaip ožkos, kiaulės, elniai ir oposumai. Šie naujokai neturėjo natūralių plėšrūnų ir pradėjo kenkti nepaliestai Naujosios Zelandijos ekosistemai.
Sėkmės vertinimas
Medžioklė tapo gyvybiškai svarbiu sprendimu siekiant kontroliuoti invazines rūšis. Skirtingai nei Šiaurės Amerikoje ir Europoje, kur medžioklė dažnai laikoma laukinės gamtos valdymu, Naujojoje Zelandijoje ji pirmiausia skirta kenkėjų kontrolei – čia elniai, kiaulės ir ožkos laikomi kenkėjais. Galiausiai tai tapo kultūros paveldu, kurį reikėjo nuolat puoselėti, kad nebūtų sutrikdyta vietinė flora ir fauna. Kaip priduria Ian Cox, „Naujojoje Zelandijoje gyvena penki milijonai žmonių, iš kurių milijonas yra medžiotojai. Visi tiesiog gyvena ir tuo kvėpuoja. Medžioklės ir žvejybos kultūra yra didelė gyvenimo čia dalis“.
Šioje saloje-valstybėje medžiotojų sėkmė vertinama pagal ekologinius rezultatus, o ne tik pagal sumedžiotų gyvūnų skaičių. „Pagrindinis sėkmės rodiklis yra Daigų santykio indeksas (angl. Seedling Ratio Index), kuriuo matuojama vietinės floros sveikata, vertinant, ar augalai užauga aukštesni nei 300 milimetrų, o tai rodo, kad jie nėra pernelyg nugraužiami kenkėjų. Kai sumedžiojamų gyvūnų skaičius sumažėja iki dviejų ar mažiau vienai medžiotojo darbo dienai, tai rodo, jog augmenija atsigauna. Siekiant apsaugoti nykstančias augalų rūšis, tikslas yra beveik nulinis tankis“, – paaiškina Ian.
Nenuostabu, kad tokiuose atšiauriuose, stačiuose kalnuose, kur auga tankūs krūmai ir yra siauras reljefas, medžiotojai pradėjo medžioti iš sraigtasparnių, nes taip galima geriau pasiekti šias vietoves.
Šiuolaikinio medžiotojo įrankiai
Pasak Iano, nors kai kuriose pasaulio dalyse žmonės tik pradeda domėtis ir naudoti terminę įrangą, Naujojoje Zelandijoje ji yra plačiai vertinama. „Dauguma medžiotojų mėgėjų tai laiko privalumu, todėl dažniausiai prieštarauja tik nedidelė medžiotojų mėgėjų dalis“, – sako jis. „Jie yra tradiciniai senosios kartos medžiotojai, kurie matuoja ragus, vengia technologijų, bet gali naudotis šunų pagalba. Tačiau, tiesą sakant, net senosios kartos metodai, tokie kaip naktinis miško pakraščių apšvietimas žemės ūkio paskirties žemėse, čia naudojami jau daugelį metų, o tai gali būti dar pavojingiau – daug žmonių buvo sužeista nelaimingų atsitikimų metu.“
Naudojant termovizorius, o ne naktinį gyvūnų apšvietimą, gyvūnai gali būti atpažįstami aiškiai ir etiškai, jų netrikdant, o vaizdai išlieka aukštos raiškos net prastomis oro sąlygomis.
„Man termovizorius nėra sukčiavimas, tai tiesiog išmanumas. Galiu ilgai sėdėti ant kalno su žiūronu ir pamatyti gal porą gyvūnų. Bet su termovizoriumi užtenka greitai apžvelgti aplinką ir staiga pastebiu viską. Gali pamatyti krūmuose gulintį elnią, kurio niekada nepamatytumėte plika akimi“, – prisipažįsta Ian. Dar priduria: „Tai taip pat padeda dirbti efektyviau. Kartais mano šuo užuodžia kvapą iš 100 ar 200 metrų atstumo, o aš galiu tiesiog nukreipti termovizorių ir aiškiai matyti siluetą, kad įsitikinčiau, kas ten yra. Taip visas procesas būna daug efektyvesnis“.
Man termovizorius nėra sukčiavimas, tai tiesiog išmanumas. Galiu ilgai sėdėti ant kalno su žiūronu ir pamatyti gal porą gyvūnų. Bet su termovizoriumi užtenka greitai apžvelgti aplinką ir staiga pastebiu viską.
Ian Cox
Medžioklė neprognozuojamomis klimato sąlygomis
Kaip ir kitose pasaulio vietose, klimato kaita Naujojoje Zelandijoje yra akivaizdi – ji daro įtaką ne tik faunai ir florai, bet ir tiesiogiai medžiotojų kasdieniam darbui. „Man labiausiai pastebimas poveikis yra tai, kad trumpėja geriausias medžioklės laikas. Pavyzdžiui, ožkų populiacijos kontrolei pavasarį, maždaug lapkričio ir gruodžio mėnesiais, ožkos paprastai nusileidžia iš aukštumų, kur praleido visą žiemą. Nauja augmenija pradeda augti slėnių apačioje, o ožkos eina paskui augmeniją. Tai reiškia, kad nereikia aprėpti didelio ploto, galima tiesiog sutelkti dėmesį į apatinį slėnių trečdalį ir sumedžioti didelį skaičių gyvūnų, kartais net daugiau kaip 60 proc. Tai padeda mums dirbti daug efektyviau, bet laikas tampa vis labiau nenuspėjamas“.
„Klimato kaita taip pat lemia dažnesnius masinio sėklų derėjimo reiškinius, ypač mūsų bukų medžiuose. Jiems subrandinus sėklas, smarkiai padaugėja graužikų, o kartu išauga ir kiauninių – pavyzdžiui, šeškų – populiacija, nes jie turi labai daug maisto. Graužikų populiacijai sumažėjus, kiauniniai pradeda maitintis vietiniais paukščiais ir driežais, o tai yra didelė problema“.
Visuotinė problema: finansinė gamtos apsaugos realybė
Nors Naujoji Zelandija galbūt labiau nei kiti regionai akcentuoja invazinių rūšių valdymą, pagrindinės problemos – tai ilgalaikio pobūdžio veikla, finansavimo nestabilumas ir sunkumai taikant technologijas dėl ribotų išteklių – yra labai aktualios ir universalios problemos, su kuriomis susiduria gamtos apsaugos specialistai visame pasaulyje.
„Sunkiausia šio darbo dalis turbūt yra ta, kad nepavyksta padaryti pakankamai. Mes nuolat stengiamės pasiekti teigiamų rezultatų – galbūt pavyksta pakeisti kraštovaizdį, pavyzdžiui, sutvarkyti žemės nuošliaužas po žemės drebėjimo ar atkurti augmeniją tam tikroje teritorijoje, tačiau nykstančios augalų rūšys vis dar yra pavojuje. Tai šiek tiek pralaimėta kova, nes vos tik sustojus, prarandama didelė dalis pasiektų rezultatų. Galima vėl imtis darbo, tačiau mūsų finansavimas visada yra tarsi amerikietiški kalneliai“.
„Finansavimą gauname iš filantropų, centrinės valdžios ir visų tų bendruomenių grupių, kurios yra pasišventusios gamtos apsaugai. Tačiau to nepakanka. Labiausiai apmaudu dėl to, kad viskas yra taip lengvai įgyvendinama. Turint visas naująsias technologijas, pavyzdžiui, terminę įrangą, kuri atvėrė man akis, o dabar dar ir dronus bei įvairias naujoves, jei visa tai sujungtum, galėtum padaryti didžiulį, didžiulį pokytį“, – teigia Ian. Taip pat pasak jo: „Prisimenu, kaip prieš kelerius metus mano draugas Ant man pasakė: „Kur visa tai veda? Manau, kad geriau jau nebebus“. O po dvejų metų jis pareiškė: „Tiesą sakant, šiek tiek klydau. Pažiūrėk į tai!“ Žinios ir technologijos auga eksponentiškai. Svarbu tik turėti išteklių, kad būtų galima išnaudoti visą jų potencialą“.
Sunkiausia darbo dalis turbūt yra tai, kad nepavyksta padaryti pakankamai.
Ian Cox
Naujojoje Zelandijoje izoliuota ekosistema ne tik suformavo unikalią laukinę gamtą, bet ir naują medžiotojų rūšį. Čia medžioklė yra kur kas daugiau nei sportas – tai gyvybiškai svarbi pareiga. Šie medžiotojai yra pirmosiose gamtos apsaugos linijose, nuolat kovoja už biologinę įvairovę, vadovaudamiesi filosofija, kuri yra tokia pat unikali kaip ir žemė, kurią jie saugo.